Vietoj įžangos…
Turiu pripažinti, kad mūsų klubo ‘Riešutas‘ nariai (tame tarpe ir aš pats) paskutiniaisiais metais dalyvauja šaškių turnyruose rečiau, nei tai būdavo anksčiau. Priežastys įvairios:
1. Viena iš jų yra tai, kad prieš keletą metų vykusi viruso pandemija sumažino viešų renginių skaičių ,- o tai palietė ir šaškių turnyrus. Padarius ilgoką pertrauką, po to sunkoka būna sugrįžti į sau įprastinį ritmą. Manau, kad daugumoje atvejų šį teiginį galima pritaikyti ne tik mums, bet ir kitiems.
2. Dalis mūsų klubo narių yra garbaus veteraniško amžiaus, -aišku, kad tai mažina tikimybę dažnai dalyvauti turnyruose. Viena yra susiruošti kažkur keliauti, kai tau 20-30 metų, ir visai kas kitka, kai tau jau gerokai virš 60 ar netgi 70.
3. Tie, kurie jaunesni, turi darbą, susijusį su komandiruotėm, ir tai trukdo dalyvavimui varžybose.
Nepaisant minėtų priežasčių, komandą šį kartą pavyko surinkti nesunkiai. Keletas argumentų, kurie paskatino mūsų klubą “Riešutas“ dalyvauti šiose varžybose:
1. Turnyras yra skirtas valstybės iškilmingai datai paminėti. Reikia tik pasidžiaugti, kad kažkas šia proga organizuoja šaškių turnyrą,- todėl verta, mūsų manymu, remti pačią idėją.
2. Kažin ar būtumėm atvykę į šį turnyrą šiais metais, jei ne renginio organizatoriaus Arūno Čižausko aktyvios pastangos, raginant atvykti. Mačiau iš Arūno pusės nuoširdų norą, kad mūsų klubas dalyvautų. Anot jo, vienas iš turnyro tikslų - kad būtų kuo daugiau stiprių žaidėjų, todėl jis labai nori, kad mes dalyvautumėm... Kodėl? Todėl kad 2018m., dalyvaujant 25-ioms komandoms, „Riešutui“ lengvai pavyko laimėti šį turnyrą ir, Arūno žodžiais tariant, mūsų komanda tada jam paliko labai stiprios komandos įspūdį.
3. Be to, tiek juokais, tiek rimtai, Arūnas “pasiskundė“, kad praėjusiais metais atvažiavusios latvių komandos užėmė prizines vietas ir tokiu būdu labai “nuskriaudė“ lietuvius. Reikėtų, pasak Arūno, tuos latvius kažkaip nugalėti ir parodyti jiems, kad lietuviai šaškėse yra “ne iš kelmo spirti“, pridurdamas, kad viltis tam tikslui pasiekti sieja būtent su mūsų klubo dalyvavimu turnyre.
"Gal nėra taip jau būtina tuos latvius ‘skriausti‘ ,- kaip ne kaip latviai yra mūsų ‘braliukai‘ ",– bandžiau aš juokauti, atsakydamas į Arūno samprotavimus. “Na tiek to, - bandysim tai padaryti... bet garantijų tai neduodam.... (cha cha) “ - toks buvo mano galutinis atsakymas Arūnui.
P.S. Latviai neatvyko. Tas faktas iš dalies nuliūdino ( būtų, matomai, buvę įdomiau). Iš kitos pusės, galima buvo ir apsidžiaugti (cha cha): galės dabar mūsų komanda žaisti ramiai, be įtampos,- juk nebereikės vykdyti duotus pažadus!
4. Yra liaudiška patarlė: “Tėvas mušė sūnų ne už tai, kad pralošė kortomis, bet už tai, kad norėjo atsilošti“. Pritaikius ją šaškių sportui, tai galėtų skambėti maždaug taip: “pralaimėjęs, neskubėk labai greitam revanšui, nes vėl gali ištikti tas pats“. Patarimas gal ir geras, bet, tiesą sakant, aš pats nelabai jo paisau
. Dažniausiai būna priešingai: aš labiau noriu žaisti būsimame turnyre ir turiu pats sau “svarų“ argumentą jame dalyvauti, jei prieš tai kažkur sužaidžiau, savo paties vertinimu, nelabai sėkmingai. Paskutiniame turnyre (2025m. Lietuvos komandiniame čempionate) žaidžiau sėkmingai (iš 7 susitikimų laimėjau 4, tris baigiau lygiom). Skaitytojai, manau, suprato, kad šį kartą minėto “svaraus “ argumento vykti į turnyrą Pociūnėliuose aš neturėjau, o nulėmė, kaip jau įvardinau, kiti argumentai. Iš kitos pusės, šiuo konkrečiu atveju, galima samprotauti dar ir kitaip: turnyras Pociūnėliuose yra komandinis, komandą sudaro 4 žaidėjai,- tad ką gali žinoti (galiu tik spėlioti), gal tokį argumentą kiekvienas sau (sprendžiant dalyvauti ar ne) turėjo kiti komandos nariai ?! Šiek tiek apie turnyro eigą
Šių metų žiema pasižymėjo sniego gausa, daugelyje vietų keliai buvo užpustyti ...Matomai, tai padarė turnyrui “meškos paslaugą“: atvykusių komandų skaičius (15) buvo mažesnis nei įprasta. Todėl nieko keisto, kad teisėjai nusprendė vietoj šveicariška sistema numatytų devynių turų daryti tik aštuonis.
Mūsų komanda atvyko nusiteikusi kovoti dėl pačių aukščiausių vietų. Įvertinę komandų sudėtis, nusprendėme, kad pagrindiniais varžovais turėtų būti Alytaus ŠK 'Spindulys I' ir Marijampolės SC komandos. Užbėgant įvykiams už akių, galima teigti, jog mūsų prognozės pasitvirtino, nes visos minėtos komandos ir užėmė prizines vietas: pirmą- Alytaus ŠK "Spindulys I" (A.Domčev, S.Kalasauskas, P.Vitkauskas,D.Bukleris), antrą - 'Riešutas' (V.Puočiauskas, V.Žutautas, L.Šulga, Ž.Mieldažys), trečią- Marijampolės SC (M.Stankevičius, E.Jurkynas, M.Rauluševičius, V.Labutis).
Vienaip gali pateikti savo įspūdžius apie turnyrą, jei esi žiūrovas, ir kitaip, jei esi dalyvis. Būdamas dalyviu, visą pagrindinį dėmesį skiri dvikovoms su varžovais ir nelabai pastebi, kas vyksta šalimais. Buvau šio turnyro tiesioginiu dalyviu, todėl, turbūt, yra nieko keisto, kad pateiksiu porą įdomesnių momentų, vertinant įvykius tik “iš savo varpinės“.
Iš ilgametės praktikos, dalyvaujant komandiniuose čempionatuose, kurie vyksta šveicariška sistema, žinojome, jog pagrindinės dvikovos tarp pretendentų į aukščiausias vietas, dažniausiai įvyksta trečiame arba ketvirtame rate. Taip buvo ir šį kartą: būtent trečiame rate ‘Riešutas‘ susitiko su pagrindiniu varžovu ‘Alytaus ŠK Spindulys I‘. Įvykiai šiame susitikime iš pat pradžių klostėsi mūsų komandai sėkmingai. Pirmoje lentoje aš su Domčevu gan greitai sužaidėme lygiosiomis. Pagrindinė varžovų ‘smogiamoji‘ jėga buvo neutralizuota, ir tai, mūsų vertinimu, jau buvo neblogai. Gan greit mūsiškis laimėjo antroje lentoje (Žutautas prieš Kalasauską), o trečioje lentoje (Šulga prieš Vitkauską) buvo fiksuotos lygiosios.
Atrodė, komandinė pergalė prieš pagrindinį varžovą, vaizdžiai tariant, “ne už kalnų“: paskutinėje belikusioje dvikovoje tarp komandų (Žilvinas Mieldažys prieš Dainių Buklerį) pozicija ant lentos buvo gan paprasta ir šis susitikimas turėjo, objektyviai vertinant, gan greit baigtis lygiosiomis.
Bet džiūgavom, kaip dažnai būna tokiais atvejais, pasirodo, per anksti.
Žilvinas, prieš darydamas savo ėjimą, kažkuriam laikui susimąstė. “Turbūt, nori laimėti“ - pagalvojau aš. Žvilgterėjau į laikrodį... Pamatęs kad laiko pas abu varžovus liko po nedaug, garsiai pasakiau, kad mums užtenka lygių. Man atrodė, kad atlieku komandai gerą darbą ,-tegu Žilvinas tą žino, o tą žinodamas, jis bent jau nepersistengs (nepražiopsos laiko), bandydamas laimėti lyginę poziciją. Matydamas kad Žilvinas toliau mąsto, aš neišlaikiau neleptelėjęs: ką čia žaisti, čia visaip lygios.... Visi žinome, kad kalbėti garsiai turnyro metu nepriimtina....Iš kitos pusės, daugybę kartų esu matęs ir girdėjęs tokiose situacijose panašias kalbas aukščiausio lygio varžybose. Ir niekas nebūdavo už išreikštas emocijas kažkaip nubaustas. Teisėjai kartais perspėdavo garsiai nekalbėti, kartais išvis į tai nesureaguodavo,-todėl ir aš dėl savo garsiai išreikštų emocijų perdaug nepergyvenau. Buvau tikras, kad dėl to nenukentėsiu...
O pasirodo, be reikalo ....
. Mano garsiai pasakytos frazės Žilviną, matomai, išblaškė ar kažkaip psichologiškai paveikė, nes žaidė jis po to anaiptol ne geriausiu būdu ir galų gale pralaimėjo. Lieka tik spėlioti, o kaip jis būtų sužaidęs, jei aš būčiau nekalbėjęs... Ir nors mano ištartos frazės iš esmės buvo teisingos (pozicija tuo metu iš tikro buvo gan paprasta ir lyginė), bet jaučiausi dėl šio Žilvino pralaimėjimo galimai dalinai kaltas, teko nori-nenori po to jo atsiprašyti... Tokiu būdu mačas tarp pagrindinių varžovų dėl pirmos vietos baigėsi lygiosiomis. Jos likimas dabar jau sprendėsi dvikovose su kitais varžovais. Po dvikovos tarpusavyje abi komandos sekančiuose ratuose visus varžovus įveikdavo, išskyrus vieną vienintelį kartą, kai viena iš jų to padaryti nesugebėjo. Kaip parodė tolimesni įvykiai, tai ir buvo lemiamas momentas,nulėmęs kuri komanda laimės šį turnyrą.
Jau minėjau, kad praeityje ‘ Riešutas‘ pirmą (ir vienintelį) kartą šiame turnyre dalyvavo 2018 metais. Tada paskutiniame rate mes žaidėme prieš ‘Pociūnėliai I‘ komandą. Dar prieš paskutinį ratą mes buvome užsitikrinę pirmą vietą ,-todėl mačo baigtis mums jau buvo nelabai svarbi. Šeimininkai, tai žinodami ir nenorėdami pralaimėti, iškart pasiūlė mačą baigti lygiosiomis. Toks rezultatas ir buvo užfiksuotas, nes jis buvo abiem pusėms priimtinas.
Šį kartą, susitinkant su šeimininkų pirmąja komanda, turnyrinė situacija buvo kitokia. ‘Riešutui‘, kovojančiam dėl pirmos vietos, buvo reikalinga tik pergalė. Spėju, jei turnyrinė situacija būtų buvusi kaip praeitą kartą,- galbūt, vėl būtumėm sulaukę pasiūlymo išsiskirti taikiai. Bet čia tik mano spėlionė. O realybėje šeimininkai sugebėjo su ‘Riešuto‘ komanda sužaisti lygiosiomis be jokių išankstinių pasiūlymų! Šaunuoliai Pociūnėlių komanda! Deja, šiuo atveju negaliu to paties pasakyti apie savo komandą
: tai buvo netikėtumas ir tuo pačiu lemiamas momentas, kuris palaidojo ‘Riešuto‘ šansus užimti pirmą vietą.Pakomentuosiu, kaip tai įvyko. Dvikovos tarp ‘Riešuto‘ ir šeimininkų komandų rezultatas (LYGIOSIOS), atvirai pasakius, buvo tikrai netikėtas, bet ‘Riešutui‘ šis mačas galėjo baigtis dar liūdniau. Neatsimenu dabar labai tiksliai įvykių eigos, bet buvo maždaug taip. Mano partija su Algimantu Šemežiu artėjo prie pabaigos. Partija, objektyviai vertinant, turėjo greitai baigtis lygiosiomis. Nepaisant to, aš buvau ramus ir visai dėl to nepergyvenau.
Visų pirma, buvau įsitikinęs: ir be manęs, kažkas iš likusiųjų trijų laimės; taigi, mačą laimėsim, o kokiu skirtumu ne taip ir svarbu, nes komandinėse svarbiausia taip vadinamieji „didieji“ taškai.
Buvo dar ir antroji mano ramumo aplinkybė. Paaiškinsiu tai, nukrypdamas šiek tiek į šoną ir grįždamas į praeitį, tuo pačiu papasakodamas, kaip įvyko mano pirmoji pažintis su Pociūnėlių šaškininkais, šio turnyro šeimininkais . Keturi metai iš eilės, pradedant nuo 2015m., Lietuvoje ‘Riešuto‘ iniciatyva buvo vykdomas komandinis turnyras ‘ Regionų taurė‘. Man, kaip pagrindiniam šių varžybų organizatoriui, labai rūpėjo, kad visos Regionų komandos būtų pilnų sudėčių. 2016m., komplektuojant Aukštaitijos komandą, iškilo sunkumai, ir aš intensyviai ieškojau, kas gali papildyti šią komandą. Kažkas man patarė kreiptis į Arūną Čižauską, nes jis organizuojantis pas save turnyrus, todėl tikrai turi informacijos apie aktyvius šaškininkus ir gal kažką tinkamo suras. Taip ir padariau. Arūnas rekomendavo man du žaidėjus: Damašą ir Šemežį. Damašo pavardę aš žinojau iš anksčiau, bet šaškininko ‘Algimantas Šemežys‘ aš iki tol buvau nei matęs, nei kažką apie jį girdėjęs... Atstovauti Aukštaitijai jiems abiems buvo pasiūlyta pačiu paskutiniu momentu. Nepaisant to, į varžybas jie atvyko laiku. Abiejų žaidimas paliko neblogą įspūdį, priedo kažkas informavo, kad Algimantas sugebėjo “susiorganizuoti“ ir atvykti laiku, netgi sugedus automobiliui. Tas faktas dar labiau paskatino mane kviesti jį atstovauti Aukštaitijai ir sekantiems kartams. Savo pažadą dalyvauti jis ištęsėdavo, atvykdamas visada punktualiai. Nuo to laiko Algimantas pelnė mano simpatiją kaip patikimas, tęsiantis savo pažadus asmuo. Nieko keisto, kad prieš prasidedant partijai tarp mūsų, aš pats nebuvau prieš jį labai karingai nusiteikęs.
Grįžtu prie mačo. Kaip minėjau, aš jau buvau linkęs baigti savo partiją lygiosiomis... V.Žutautas, žaidęs antroje lentoje, praneša, kad pralaimėjo. “Negali būti,juk pas Tave pozicija buvo geresnė“ – kreipiuosi į Virgį, netikėdamas tuo (gal pasigirdo, gal kažko nesupratau..). “Deja.... Pasirinkau neteisingą planą..“-sekė Virgio atsakymas. Maža to,išaiškėja, kad tai ne vienintelis mūsų komandos pralaimėjimas- pralaimėta ir trečioje lentoje. “Nieko sau.... Štai tau ir būk nusiteikęs ramiai, ne tik kad tik lygios mače, bet dar galim ir prapilti...“-mintiju aš. Tik Algimanto padaryta klaida, partijai artėjant prie pabaigos ir man pačiam to nesitikint, padėjo man iškovoti pergalę, kas išgelbėjo mūsų komandą nuo visiško fiasko –t.y. pralaimėjimo. Pagrindinių mūsų konkurentų kovoje dėl pirmos vietos ‘Spindulio I‘ komandos lyderis A. Domčev , komentuodamas ‘Riešuto‘ ir šeimininkų komandų susitikimo baigtį, nusistebėjo: “Na kad ‘Riešuto‘ komanda šeimininkams gali pralaimėti vieną mikromačą tai dar dar.. dar galima kažkaip suprasti... . Bet du ?!...“
P.S.
Vykdami į turnyrą, tikėjomės pakovoti dėl pirmos vietos. Jos užimti, deja, nepavyko. Komanda gali guostis tuo, kad užėmė garbingą antrą vietą ir nusileido kovoje dėl pirmos vietos tik atkakliose lenktynėse, o aš pats galiu pasidžiaugti dar ir tuo, kad iškovojau prizą už geriausią asmeninį rezultatą tarp visų dalyvių.
Pabaigai
Džiugu, kad turnyras išlaikė tradiciją ir vykdomas jau eilę metų ta pačia data, kad turnyras Pociūnėliuose tapo populiariu, nes į jį susirenka gausus komandų būrys iš įvairių Lietuvos vietovių. Ir tai nestebina, nes organizatoriai nuoširdžiai stengiasi, dalyviams surengiamos vaišės.
Jau minėjau, kad Arūnas Čižauskas ir Algimantas Šemežys, šio turnyro šeimininkai, padėjo man, esant žaidėjų stygiui, suformuoti Aukštaitijos komandą. Jaučiausi “skolingas“ už tą pagalbą, todėl 2018 metais suagitavau klubą ‘Riešutas‘ pirmą kartą atvykti į turnyrą Pociūnėliuose, -juk skolas, kaip visi žinome, privalu grąžinti
.Galiu konstatuoti malonų faktą, kad turnyras organizacine prasme, lyginant su minėtais 2018 metais, kai mes dalyvavome pirmą kartą, patobulėjo:
a) 2018m. mes dar žaidėme su senamadiška laiko kontrole, buvo naudojami laikrodžiai be laiko pridėjimo už padarytą ėjimą. Dabar išvydome naujus laikrodžius, buvo taikoma, kaip dabar jau įprasta, laiko kontrolė pagal Fišerio sistemą (pridedant laiką už padarytą ėjimą);
b) Atkreipiau į dėmesį aš ir į tai, kad dabar nauji stalai bei naujos kėdės. Dalyviams žaisti tapo patogiau;
c) Nebuvo, kiek atmenu (gal ir klystu), tada giedamas himnas, o dabar buvo...;
d) Asmeniškai man labai patiko medalių, skirtų geriausiai pasirodžiusiems, dizainas . Tiesą sakant, nebuvo jis prastas ir tada, kai žaidėme 2018m., bet šį kartą, mano akimis žiūrint, jis buvo dar geresnis...
Noriu pakartoti čia tai, ką turnyro uždarymo metu išsakiau viešai:
Pociūnėliai, rengdami turnyrus vasario 16d. garbei, “nušluostė nosį“ šaškėse net ir dideliems miestams.
Kodėl? Todėl kad niekur kitur nieko panašaus niekas nepadarė!
Šaunuoliai organizatoriai!
Linkiu ir toliau rodyti entuziazmą, rengiant tokius (ar panašius) renginius!
Klubo "Riešutas" vadovas Vaidas Puočiauskas
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Varžybų turnyrinė lentelė
https://results.fmjd.org/tournaments/20 ... teams.html