A. Domčevas - Sugrįžus iš Nijmegeno turnyro karštmečio (iš rusų k. V.Puočiausko vertimas)
Vasara yra labai puikus ’šaškių turnyrų laikas’,- gali rinktis tai, ko tik širdis pageidauja!
Liepos 21–27 d. aš žaidžiau Nyderlanduose tradiciniame Nijmegeno turnyre. Tai yra vienas seniausių tarptautinių turnyrų, pirmą kartą surengtas 1985 m., O šis jau buvo 35-tas! Esu jame daug kartų dalyvavęs, kelis kartus buvau ant nugalėtojų pakylos, tačiau nė karto nebuvau nugalėtoju (bet, kaip sakoma, „dar ne vakaras“...
).Dalyvių sudėtis, kaip yra būdinga atviriems turnyrams, ir šį kartą buvo įvairi - nuo pradedančiųjų iki dabartinio pasaulio čempiono Rulo Boomstra! Pretendentai į aukščiausias vietas buvo: nuolat progresuojantis jaunasis Ukrainos šaškių profesionalas Artiomas Ivanovas, trys labiausiai patyrę Nyderlandų tarptautiniai didmeistriai - Johanas Kraienbrinkas, Josas Stockkelis, Geertas van Aaltenas, taip pat jų tautietis, vienas stipriausių tarptautinių meistrų pasaulyje Jasperas Lemmenas (jo reitingas jau daugelį metų išlieka stabilus ir yra didmeistriškas). Šių eilučių autorius, Jūsų nuolankus tarnas, irgi puoselėjo ambicingas viltis. Galėjo „iššauti“ ir kažkas iš taip vadinamų “žaidėjų – vidutiniokų“...
Orai turnyro savaitės metu buvo priminė atogrąžas, kai kuriomis dienomis gyvsidabrio termometrai rodydavo virš 40 (!) laipsnių šilumos. Dešimties turų maratonas, kurio metu buvo trys dienos su dviem turais, tokiomis ekstremaliomis klimato sąlygomis priminė “varžybas dėl išlikimo“. Beje, skaitytojai gali paklausti, kodėl turnyre buvo žaidžiami ne devyni turai, o neįprasti dešimt (paprastai šveicariška sistema būna žaidžiami devyni). Atsakymas paprastas - taip jau istoriškai nutiko Nijmegene, gi olandai laikosi tradicijų ne mažiau nei anglai!
Nijmegenas yra seniausias Nyderlandų miestas! Nepaisant amžiaus, jis yra gražus, modernus ir patogus. Tačiau jame nėra daug viešbučių, o ir esami, nepaisant labai aukštų kainų, vasarą yra pilnai užpildomi. Žaidėjų laimei, turnyro organizatoriai padeda susirasti būstą privačiame sektoriuje per „airnb“ sistemą. Tiesa, kiekvienais metais tai yra savotiška loterija - kur ir su kuo turėsite gyventi, kokie bus savininkai, koks bus atstumas iki žaidimo vietos, ar jis bus patogus ir funkcionalus? Šį kartą mano partneriu buvo Artiomas Ivanovas, o mūsų abiejų buveine tapo Olandijos „Chruščiovkė“ septintajame daugiaaukščio pastato aukšte.
Ji nebuvo toli nuo žaidimo vietos, maždaug dvidešimt minučių pėsčiomis, kas, esant tokiame karščiui gatvėje, buvo visai neblogas variantas, juolab kad labai arti buvo prekybos centras „Lidl“. Neabejotina pliusu buvo tai, kad savininkai tuo metu buvo išvykę, todėl mes galėjome elgtis gana laisvai, nebijodami ’čiaudėti ar pūsti nosį‘. Tačiau mums buvo parengta staigmena - butas liko ne tuščias, o su trim savo gyventojais – pasitikinčiomis savimi, nepriklausomomis katėmis. Mums buvo liepta jų niekur neleisti ir buvo pasakyta: katėms leidžiama būti tik koridoriuje ir virtuvėje, o jūs vis tiek galite išeiti pro katės duris iš virtuvės į balkoną. Bet lengva pasakyti - neleisti.Visur besiskverbiančios katės šiiuo klausimu turėjo visiškai priešingą nuomonę. Aš kankindavausi, ieškodamas jų po savo lova, po to savo kambario balkone, ar net vilkdavau jas atgal iš kaimyninio balkono, kur jos lengvai užlipdavo. Vienu žodžiu, tokio pobūdžio “atsipalaidavimas“
po ilgų žaidimų dienų mums būdavo garantuotas!Turnyras, kaip visada, vyko labai sklandžiai. Nijmegene mane sužavėjo tai, kad žaidimo vieta yra didelė erdvi Jano Massinkhalio sporto komplekso salė su labai gera vėdinimo sistema. Jinai gatvės „karščio vonią“ žaidimų kambaryje sumažina iki minimumo.
Priešingu atveju būtų sunku sukurti šedevrus! Visi favoritai nuo pat pirmųjų turų ėmė desperatiškai „spausti ant visų pedalų“, nes bet koks paslydimas tokiame turnyre -t.y. lygiosios su žaidėju-vidutinioku, praktiškai užkerta kelią patekti į trejetuką. Geriausiai su tuo susidorojo tas, kuris po mačo dėl pasaulio karūnos, nesėdėjo prie šaškių lentos nuo gruodžio mėnesio-t.y. Rulas Boomstra. Jis stabtelėjo tik keturis kartus (lygiosios su Lemmenu, Ivanovu, Domchevu, Kraienbrinku) tik tam , kad po to ‘vėjeliu nuskubėtų‘ toliau (6 pergalės likusiuose turuose) ir finišuotų pirmuoju be jokių tos vietos dalybų. Antras buvo Jasperas Lemmenas, pelnęs 15 taškų. Svarbiausia jo pergalė (prieš van Aalteną) buvo pasiekta paskutiniame ture.
5 žaidėjai turnyrą baigė surinkę 14 taškų, laimė turėti geriausią koeficientą nusišypsojo Artiomui Ivanovui, jis ir užėmė trečiąją vietą.
Koeficientą dedu į penktąją galutinės lentelės eilutę, kurios negalima laikyti nesėkme. Apskritai esu patenkintas rezultatu, o svarbiausia - žaidimu. Ypač sėkmingas buvo žaidimas su Peteriu Kortu, kurio metu aš sąmoningai laikiau įtampą, ramiai gyniausi, o svarbiu momentu staigiai perėjau į kontrataką ir laimėjau!
Sėkmingai grįžau į Vilnių, iškrausčiau kuprinę ir pamačiau, kad Nijmegene pamiršau savo kelnes. Nusprendžiau Artiomui Ivanovui parašyti, koks esu “išsiblaškėlis iš Basseinaya gatvės“. Bet „facebook“ puslapyje manęs jau laukė jo pranešimas, kad jis ... pamiršo kelnes Nijmegene.
Kaip matote, net didmeistriai daro grubias klaidas, o priedo, dar ir tokias pat!
